Menas ir metodas

Vieno žinomiausių XIX a. Vokietijos istorikų ir turbūt autoritetingiausio visų laikų istorijos mokslo teoretiko Johanno Gustavo Droyseno (1808–1884) vardas Lietuvos humanitarams nėra nežinomas. Probėgšmais suminėsiu kertinius recepcijos pavyzdžius: jį savo Istorijos metodikos paskaitose prieškario Vytauto Didžiojo universitete aktualizavo Jonas Totoraitis, sovietmečio pabaigoje Problemose jo istorijos sampratą su Ranke’s bandė gretinti Arvydas Juozaitis (1987), monumentaliame opuse Manifestuojanti Klėja (2017) europinės ir lietuviškos istorinės minties ir metodinės savimonės laukuose jį kontekstualizavo Aurelijus Gieda, o svarbiausia – legendiniame istorijos teorijos vadovėlyje VU istorikams ir filosofams jo istorikos nuodugnią išsklaidą pateikė Zenonas Norkus (Istorika, 1996, V skyrius). Autorinio lanko apimties Norkaus sintezė yra nepaprastai informatyvi, pagrįsta fundamentaliu autoriniu tyrimu, nepranokstamai konceptuali ir didaktiška. Taigi norint susipažinti su Droyseno mokymu, Norkaus tarpininkavimo daugiau nei pakanka. Bet vis dėlto: savo mokslo šulus pažinti reikia mokytis ir iš pirminių šaltinių; tokio pažinimo iš tų šulų pirmiausia ir išmokta. [...]