Literary History as Artistic Project
Straipsnyje apžvelgiama literatūros istorijos sritis, kur akivaizdžiausiai susitinka ir susiduria kritikų kuriamos disciplinos tendencijos su rašytojų puoselėjamomis meninėmis tendencijomis. Tam tikra prasme mes galėtumėme į literatūros procesą pažvelgti ne kaip į dviejų skirtingų lygmenų veiklą, ku...
Gespeichert in:
Veröffentlicht in: | Senoji Lietuvos literatura 2004 (XVIII), p.70-80 |
---|---|
1. Verfasser: | |
Format: | Artikel |
Sprache: | eng |
Schlagworte: | |
Online-Zugang: | Volltext |
Tags: |
Tag hinzufügen
Keine Tags, Fügen Sie den ersten Tag hinzu!
|
Zusammenfassung: | Straipsnyje apžvelgiama literatūros istorijos sritis, kur akivaizdžiausiai susitinka ir susiduria kritikų kuriamos disciplinos tendencijos su rašytojų puoselėjamomis meninėmis tendencijomis. Tam tikra prasme mes galėtumėme į literatūros procesą pažvelgti ne kaip į dviejų skirtingų lygmenų veiklą, kurią sudaro pirminis grožinės literatūros lygmuo ir antrinis metaliteratūros lygmuo, bet kaip į jų bendrąją veiklą, orientuotą į trečiąjį telos. Tuo atveju rašytojai yra ne tik literatūros istorijos „įkūrėjai“, bet ir svarbūs kaip literatūros istorikai, o kritikų literatūros istorijos rašyme ir konceptalizavime neišvengiamai, be mokslinių, puoselėjami ir reiškiami tam tikri meniniai tikslai. Straipsnyje nagrinėjamos dvi šiuolaikinės literatūros istorijos traktavimo galimybės – evoliucinė (T. S. Eliot) ir revoliucinė (avangardizmas ir rusiškais formalizmas). Abiem atvejais regime tam tikrą literatūros istorijos kūrimo pirminio ir antrinio lygmens vienovę. Kiekviena nauja literatūros banga sukuria atitinkamą literatūros istorijos teoriją, taigi, kiekviena literatūros istorijos esminė konceptualizacija susijusi su tam tikra menine programa.
Antroje straipsnio dalyje pateikiamas anksčiau minėtų evoliucinio ir revoliucinio požiūrių į literatūros istoriją postmodernistinės sintezės pavyzdys – etnofuturistinis judėjimas Estijoje. Ši poetų sukurta teorija yra literatūros kritikų traktuojama ir kaip viena iš svarbiausių naujų istorijos koncepcijų. Įdomu pastebėti, kad etnofuturistinis požiūris sąmoningai sukelia pertrūkį Estijos literatūros procese (t.y. revoliucinis) ir tuo pačiu akcentuoja labai gilų tradicionalizmą (t.y. evoliucinis). Jis nei patvirtina literatūros istorijos, nei ją paneigia, laikydamasis ne istorinės, bet mitinės literatūros laiko koncepcijos. Atsisakydamas radikalaus praeities neigimo, etnofuturistinis mąstymas, kitaip nei sovietiniais laikais puoselėtas etnosimbolistinis, išardo istorijos pasakojimų linijinį nuoseklumą ir intonacinį sakralumą, inicijuoja kūrybinių interpretacijų įvairovę. |
---|---|
ISSN: | 1822-3656 |